„Mis Lietuva 2012“ R. Vereniūtės širdis - jau užimta.

„Mis Lietuva 2012” karūną alytiškė dabar mato kiekvieną rytą pramerkusi akis. „Esu gražiausia šių metų Lietuvos mergina. Kas nors mano kitaip? O man nesvarbu, nenoriu visiems įtikti!” – „Stiliui” kalbėjo tituluota gražuolė.

Pakalbėti su Rasa susitikome praėjus vos dienai po gražuolių varžytuvių, kurios vyko Klaipėdoje.

„Man vis dar sunku patikėti tuo, kas įvyko. Dar to nesuvokiu. Sveikina ir tie žmonės, iš kurių nesitikėjau išgirsti gero žodžio”, – džiaugsmu ir nuostaba dalijosi šių metų grožio karalienė.

Alytuje augusi Rasa iki šiol nebuvo dalyvavusi grožio konkurse. Nesiryžo ragauti ir modelio duonos, nors ne kartą apie tai mąstė. Kodėl? R.Vereniūtė tikino, kad neatrado tam laiko.

Tėvai dukteriai nuo mažumės kalė į galvą, kad svarbiausia – mokslai, kad gerai besimokanti mergina gyvenime gali ko nors pasiekti.

Baigusi dvylika klasių mergina įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti verslo ekonomikos. Persikėlusios į sostinę Rasos gyvenimas pradėjo po truputį keistis, o apsilankymai gimtajame mieste tapo vis retesni.

„Pastarąjį kartą tėvų namuose buvau per Kalėdas. Su tėvais, seneliais ir seserimi daugiausia bendraujame telefonu. Nemažai laiko atima studijos. Nenoriu iškristi iš nemokančių už mokslą studentų sąrašo.

Dar pradėjau dirbti papuošalų parduotuvėje konsultante. Pinigų stengiuosi užsidirbti pati, kad tėvams tektų kuo mažiau mane remti finansiškai. Darbu esu patenkinta – mane visada traukė gražūs mergaitiški dalykai”, – kalbėjo R.Vereniūtė.

– Merginų paklaususi, kas jas paskatino dalyvauti „Mis Lietuva” konkurse ir varžytis dėl karūnos, neretai išgirsti, kad tėvai, draugai. Gal pirmiausia pačiai merginai turi netrūkti pasitikėjimo savimi, savo išvaizda, kad ryžtųsi dalyvauti tokiame konkurse?

– Pritariu. Aš norėjau savo jėgas išbandyti grožio konkurse. Nauja patirtis, nauji žmonės. Kodėl gi ne? Tokie konkursai padeda geriau apie save galvoti. Malonu, kai ir kiti įvertina tavo grožį.

Artimieji man tik dar labiau padėjo apsispręsti, kad verta pakovoti dėl gražiausios lietuvaitės titulo.

Ne vienus metus stebėjau ir domėjausi, kaip vyksta grožio konkursai mūsų šalyje. O šiemet pagaliau užpildžiau anketą ir nusiunčiau ją rengėjams. Pakvietė pokalbio su komisija. Atėjusi į atranką jaučiausi ramiai ir drąsiai. Komisijos nariai jokių kompromituojamų klausimų neuždavė, nusirengti taip pat neliepė. (Šypsosi.) Patekau į finalą ir įvyko tai, ko mažai tikėjausi.

– Negi nesitikėjote laimėti? Kam tada ėjote į konkursą? Tik tam, kad dalyvautumėte?

– Žinoma, kad visos į finalą patekusios merginos norėjo laimėti. Visos tikėjo savo jėgomis. Tarp jų buvau ir aš. Būtų kvaila tai neigti.

Tačiau patekus tarp būrio gražuolių nori nenori pradedi manyti, kad galimybių pasipuošti nugalėtojos karūna tau sumažėja. Šešiolika merginų ir visos viena už kitą gražesnės! O nugalėtoja juk gali būti viena.

– Vilniuje dvi savaites nuo ryto iki vakaro kartu su choreografe ruošėtės konkursui. Vykote į uostamiestį prisistatyti klaipėdiečiams, pabuvote laidos vedėjos kėdėje, rašėte dienoraščius, kurie buvo skelbiami interneto portale. Ar pasirengimas konkursui nuvargino?

– Iš pradžių sukau galvą: ką galima repetuoti dvi savaites be atokvėpio? Tik prasidėjus repeticijoms supratau, kiek tai kainuos jėgų ir ištvermės.

Mokėmės taisyklingos laikysenos, grakščiai vaikščioti. Turėjome visos žinoti, kur stovėti ir kaip laikyti rankas. Atrodo, nieko sudėtinga, tačiau šešiolikai merginų tai nebuvo lengva – jeigu viena suklysdavo, kartoti turėdavo visos. Kartais net apsipykdavome. Nuovargis turėjo įtakos.

Vis dėlto rimtų ginčų ir intrigų išvengėme. Nebuvo nė vienos kiršintojos ar intrigantės. Nors pati esu ramaus būdo, kelias dienas prieš konkursą maniau, kad pratrūksiu. (Šypsosi.)

– Dažnai konkurso dalyvės tarpusavyje pasikalba ir įvardija savo favorites grožio varžytuvėse. Ar pasirengimo konkursui metu iš kitų dalyvių teko išgirsti, kad jums ir atiteks gražiausios merginos titulas?

– Pasvarstydavome, kuriai gali atitekti karūna, tačiau viena kitos be reikalo negyrėme.

Bendravome draugiškai. Buvo merginų, kurios man negailėjo komplimentų, tačiau nemanau, kad buvau priskirta prie konkurso favoričių. Daug merginų buvo vertos karūnos. Ir mano pačios favoritės keitėsi ne kartą. Bet komisijos sprendimas buvo vienas – nugalėjau aš.

– Ar drebėjo širdis pirmą kartą žengiant į sceną ir prisistatant pilnutėlės Klaipėdos arenos žiūrovams ir komisijos nariams?

– Ne tik širdis, bet ir kojos. (Juokiasi.) Net per generalinę repeticiją negalėjau sutramdyti jaudulio, ką jau kalbėti apie finalą.

Anksčiau nebuvau dainavusi su mikrofonu rankoje. Išgirdusi savo balsą išsigandau. Labai bijojau nusidainuoti.

Prieš finalinį pasirodymą su merginomis kalbėjome, kaip būtų smagu į sceną eiti ne po vieną, o po dvi. Vis drąsiau. O pasibaigus konkursui didžiavomės viena kita. Bendras vaizdas buvo geras, jaudulys kojos nepakišo.

– Apie ką galvojote, kai renginio vedėjai viena po kitos vardijo titulų laimėtojas? Ar paskelbus pirmąją ir antrąją vicemis stipriau sulaikėte kvėpavimą?

– Prieš skelbiant antrosios vicemis pavardę tikėjausi išgirsti savąją. Neišgirdau. Paskelbus pirmosios vicemis vardą pamaniau: „Viskas baigta. Džiaugiuosi, kad dalyvavau.” Nusiraminau, nes nebedrįsau galvoti apie laimėtojos karūną. Ir staiga paskelbė nugalėtoją: „Tryliktas numeris tegu žengia į priekį!” Pamaniau, kad tuoj parkrisiu.

– Paskelbus konkurso „Mis Lietuva 2012” laimėtoją atrodė, kad džiaugsmu netryškote. Mokate tramdyti emocijas ar negalėjote patikėti tuo, kas įvyko?

– Puikiai žinau, kaip viskas atrodė, tačiau niekas nežino, kas mano viduje darėsi iš tikrųjų.

Ne vienas žmogus irgi stebėjosi, kad neparodžiau didelių emocijų. Išgirdusi savo pavardę aš nežinojau, ką daryti. Sutrikau. Norėjau verkti, bet tvardžiausi. Stengiausi šypsotis fotografams ir žiūrovams.

Juk ne kiekvieną dieną tave paskelbia gražiausia šalies mergina. Negana to, visą laiką ranka reikėjo prilaikyti karūną – ji buvo per didelė, krito nuo galvos.

Būsiu atvira: su kitomis merginomis repetuodavome akimirką, kai paskelbia nugalėtoją ir uždeda karūną, tačiau aš per daug nesistengiau – nesitikėjau, kad ši garbė teks man.

– Kaip elgėsi kitos konkurso dalyvės, kai liovėsi blyksėti fotoaparatų blykstės? Gal jos raudojo?

– Daug merginų liko be jokio titulo. Tikiu, kad joms buvo apmaudu. Pasirengti konkursui reikėjo daug jėgų ir pastangų. Kai nieko už tai negauni, lieka nusivylimas.

Bet viešai to niekas nerodė. Jeigu ir buvo merginų, kurios nesidžiaugė mano pergale, aš to nemačiau. Visos priėjo ir pasveikino. Kitą rytą, susėdusios prie pusryčių stalo, džiaugėmės ir dalijomės įspūdžiais iš konkurso.

– Ne paslaptis, kad ne visi lieka patenkinti naująja grožio karaliene. Skaudžiai reaguojate į kritiką ir neigiamus atsiliepimus apie save?

– Teiginys „Na, ir baisią išrinko šiais metais” girdėtas ir man. (Juokiasi.)

Nesistengiu visiems patikti, kaip ir man visi neturi įtikti. Esu kam nors negraži? Nežiūrėkite į mane! Pabandykite patys dalyvauti tokiame konkurse, o tada kalbėkite.

Man nereikia milijono pagyrų, kad žinočiau, ko esu verta. Piktos aplinkinių kalbos manęs nejaudina ir širdies nedrasko. Kartais man sunku suvokti, iš kur tiek pagiežos turi tautiečiai.

„Man nereikia milijono pagyrų, kad žinočiau, ko esu verta“, – teigė Rasa Vereniūtė.

Lauryną aš galiu drąsiai vadinti savo gyvenimo vyru. Kitų man nereikia.

Šaltinis www.lrytas.lt , Beatričė Jurevičiūtė

Nuotrauka R. Neverbicko

« Atgal

Rėmėjai:

Mecenatas:
Mecenatas:
Informaciniai rėmėjai:
Informaciniai rėmėjai:

LRytas
LRyto TV



Partneriai
Partneriai
Palaikyk!
Palaikyk!